Istorija

2001 m. spalio 20 d. naujasis Janinos Monkutės-Marks muziejus atvėrė duris lankytojams. Pirmosios parodos „Dovana Tėviškei“ atidaryme dalyvavo Janina Monkutė-Marks, jos sūnūs Paul ir Peter Marks, JAV ambasadorius John Tefft ir ponia Mariella Tefft, Kėdainių meras Viktoras Muntianas ir kiti garbingi svečiai.

2000 m. Janina Monkutė-Marks įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją ir įsigijo buvusio krašto muziejaus pastatą. Muziejus galerija rekonstruota iš vieno aukšto dviejų fligelių pastato, kuriame nuo XX a. pr. iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Juozapavos palivarko sodybos pastatas. Tarpukariu rekonstruotame pastate veikė notarų kontora, pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais – moksleivių namai, o nuo 1967 iki 2000 m. – Kėdainių krašto muziejus.

Šaltiniuose Juozapavos palivarkas paminėtas 1819 m. Jo savininku buvo Kėdainių miesto teismo sekretorius bajoras Feliksas Ciolkievičius. Palivarke stovėjo medinė sodyba ir 6 ūkiniai pastatai.

1856 m. Felikso Ciolkevičiaus nepilnametis sūnus Stanislovas Ciolkevičius, dalyvaujant globėjui bajorui Miroslavui Steckievičiui, palivarką už 6000 carinių rublių pardavė italų kilmės bajorui Liudvikui Kognovickiui. Pastarojo giminės atstovai didikai Cognocce XVI a. į Lietuvą iš Italijos atvyko su karalienės Bonos Sforcos (didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmonos) palyda. Vienas iš Cognocce, vedęs vietinę didikę Chreptavičiutę, savo pavardę sulenkino ir pasivadino Kognovickiu.

Mūrinę Juozapavos palivarko sodybą, kurioje dabar veikia Janinos Monkutės Marks galerija, XIX a. pab. veikiausiai pastatė paskutinis savininkas Povilas Kognovickis. Jis 1889 m. paminėtas Kauno gubernijos žemės savininkų sąraše. Tais metais jo valdomai Juozapavai priklausė 44 dešimtinės (apie 48 ha) žemės.

1921 m. dalį Juozapavos palivarko (1 ha žemės) su mūrine sodyba įsigijo broliai Juozas ir Kazimieras Merkevičiai. Tuo metu sodybos adresas buvo Stoties g. 3. Vėliau (1936 – 1940 m.) per Stoties gatvę nutiesus J. Basanavičiaus prospektą (dabar J. Basanavičiaus g.), sodybos adresas tapo J. Basanavičiaus pr. 3. Nupirktoje mūrinėje sodyboje K. Merkevičius įrengė notarų kontorą ir jos savininku buvo iki 1934 m. Tais metais jis su broliu Juozu visą nekilnojamąjį turtą J. Basanavičiaus g. 3 už didelę 10 000 lt. sumą įkeitė Taupomajai Valstybės kasai. 1941 m. įkeistas turtas buvo nacionalizuotas. 

NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME VISIEMS MUZIEJAUS NARIAMS IR RĖMĖJAMS!

2007m. rugpjūčio 12 dieną Janinai Monkutei–Marks suteiktas Kėdainių krašto garbės pilietės vardas. Šį titulą išeivijos menininkė pelnė už ypatingą indėlį į Kėdainių rajono ir visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, profesionalaus meno puoselėjimą, švietėjišką veiklą, nuolatinį dėmesį kėdainiečiams ir bendruomenės stiprinimą bei Lietuvos vardo garsinimą visame pasaulyje.

2012 m. Lapkričio 16 dieną Janinos Monkutės-Marks muziejui buvo įteiktas apdovanojimas už 2012 m. gražiausiai tvarkomą įmonę „Gražiausiai tvarkomos aplinkos Kėdainių rajone“ konkurse. Tai jau trečius metus iš eilės gaunamas apdovanojimas.

 

 

Prisiminimai apie Janiną

“Kėdainių garsas”

Janina Monkutė-Marks bus palaidota Kėdainiuose

 Zita ZOKAITYTĖ

2010m. Lapkričio 28d., sekmadienį, 12 val. Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už lapkričio 13-ąją Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje, mirusią Kėdainių krašto garbės pilietę, Krašto kultūros premijos laureatę, jos vardu pavadinto muziejaus Kėdainiuose įkūrėją Janiną Monkutę-Marks. Krašto žmonės jose dalyvavo ir taip pagerbė menininkės atminimą.

Janinos Monkutės-Marks palaikai bus palaidoti Kėdainiuose, kaip planuojama, kitų metų birželio mėnesį. Tokia buvo velionės valia.

Neseniai iš JAV grįžo Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorė,  J. Monkutės-Marks dukterėčia Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė. ,,Kėdainių garsas” paprašė jos pasidalinti liūdnais įspūdžiais.

Mirė ramiai, miegodama

Mano teta Janina Monkutė-Marks mirė Lietuvos laiku naktį iš šeštadienio į sekmadienį. JAV laiku – šeštadienio vakare. Jau ketvirtadienį, penktadienį su savo pusbroliais, Janinos sūnumis, susirašinėjau elektroniniu paštu, po to pradėjom skambinėtis. Jie sakė, kad Janina labai nori mane pamatyti ir telefonu pašnekėti. Bet sakė, kad ji vis miega. Atrodo, jau budinasi, bet kol man į Lietuvą paskambina, nespėja jai perduoti telefono ragelio, nes teta vis užmiega. Taip buvo keletą kartų. O paskui užmigo amžinai. Mirė labai ramiai, miegodama Čikagos ligoninėje. Prie jos tuo metu buvo vaikai ir anūkai. O dar tą pačią dieną juokavo, kaip visada, buvo linksma.

Niekas nesitikėjo, kad ji mirs. Janina savaitę pagulėjo ligoninėje, jai daktarai tvirtino, kad viskas gerai, ketvirtadienį, dvi dienas prieš mirtį, dar apžiūrėjo ir pasakė, kad penktadienį po pietų išleis ją namo. Bet ketvirtadienį pavakarį, kai jos sūnūs jau išėjo  namo, likusi prižiūrėtoja paskambino jiems, kad Janinai kažkaip negerai pasidarė, todėl sūnūs vėl grįžo į ligoninę. Teta turėjo problemų su plaučiais, namuose naudodavosi kvėpavimo aparatu, bet prieš mėnesį jai sutriko širdies ritmas. Bijojo  elektrošoką daryti, nes kvėpavimas nepakankamas, todėl gydė vaistais. Teta mirė nuo kvėpavimo ir širdies nepakankamumo.

Ko gero, laidos prie tėvų

Dar nežinodama apie Janinos mirtį, su vyru susiruošiau vykti į Ameriką. Pradėjom ieškoti bilietų. Sekmadienio vakare išvažiavom į Vilnių, nes ankstų pirmadienio rytą buvo lėktuvas per Amsterdamą. Besiruošiant į kelionę man paskambino Janinos marti Vida, kad tetos jau nebėra…

Nuvažiavusi nepamačiau tetos pašarvotos. Matyt, Amerikoje tokia tradicija, kad iš karto po mirties ten paruošia kūną deginti. Nemačiau ir jos urnos su pelenais. Iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad Janinos nebėra. Atrodo, lyg būčiau į Ameriką tik nuvažiavusi į svečius.

Tikriausiai birželio viduryje Janinos pelenai bus atskraidinti į Kėdainius ir čia palaidoti. Jos buvo didžiausias noras būti palaidotai Kėdainiuose. Ji yra sakiusi: ,,Esu lietuvė, noriu gulėti Lietuvos žemėje”. Ko gero, laidosim Kėdainių m. Dotnuvos kapinėse, prie jos tėvų, mano senelių, kapų. Galbūt dalis pelenų bus palaidota prie Janinos vyro Iros Čikagos kapinėse. Ten, matyt, irgi atsiras lentelė su Janinos pavarde. Dalis jos vyro pelenų buvo išbarstyta Floridoje, dalis palaidota Čikagoje.

Jau lapkričio 18 dienai buvo nupirkti Janinai bilietai skirsti į Floridą, kur ji paprastai leisdavo žiemas. Bet vis sakė, kad kelionę reikia atidėti dviem trim savaitėm. Taip ir nenuskrido…

Straipsnis – ir ,,Chicago Tribune”

Janiną užpraėjusį trečiadienį paminėjome Čikagos žydų bažnyčioje, kuriai ji buvo padovanojusi gobeleną, o jos vyras Ira šią bažnyčią nuolat rėmė. Rabinas ir pasiūlė pagerbti Janinos atminimą šioje bažnyčioje.

Apie Janinos mirtį pranešė ne tik lietuvių laikraštis ,,Draugas”, bet ir ,,Chicago Tribune” įdėjo straipsnį ,,Gobelenai pasakojo jos istoriją”, buvo ir kitų mirties pranešimų bei skelbimų apie minėjimą. Todėl į bažnyčią susirinko netoli 300 žmonių, tarp jų nemažai lietuvių.

Kėdainiečiai prie muziejaus uždegė žvakes

Tai nebuvo šv. Mišios ar kokios kitos pamaldos bei apeigos, nes Janina buvo katalikė. Susirinkome didelėje salėje. Be jokių papuošimų ar kryžių. Kur, atrodytų, turėjo būti padėta urna su pelenais, buvo padėtos trys didelės gėlių puokštės.

Buvo tribūna, prie jos prieidavo žmonės ir kalbėdavo, o tarp kalbų grojo klasikinė muzika, kurią Janina labai mylėjo, ypač Mocartą. Pirmiausia kalbėjo rabinas – apie jos gyvenimą, šeimą. Po to vyriausias sūnus Sigis Nagys, po to aš, mano žodžius į anglų kalbą vertė Janinos sūnaus Denio žmona lietuvė Vida. Sakiau, kad Kėdainiuose žmonės labai liūdi dėl Janinos mirties, kad sužinoję apie tai, jie ant muziejaus laiptų uždegė žvakes. Iš tiesų, antradienį į darbą atvykę muziejaus darbuotojai rado čia daug žvakių.

Po to žodį tarė Janinos sūnūs Denis, Piteris ir Paulas Marksai. Janina užaugino keturis sūnus, trys iš jų gyvena Čikagoje, vienas, vyriausiasis, Floridoje. Paskui minėjime sustojo Janinos anūkai, kurių yra dešimt, nuo kievienos šeimos žodį tarė ir jie. Tik jauniausiojo sūnaus Paul vaikai dar mažiukai, jie nekalbėjo. Janina sulaukė ir keturių proanūkių, bet jie dar maži, atminimo vakare nedalyvavo.

Visos aukos – muziejui Kėdainiuose

Paskui pirmajame bažnyčios aukšte, kur buvo didelis televizorius, buvo rodytos įvairios Janinos ir jos šeimos nuotraukos, kurių buvo šimtai, visi pamatė ir filmą apie ją. Susirinkusiems buvo dalinami lankstinukai anglų kalba. Salėje buvo padėta daug Janinos Monkutės-Marks knygų-albumų, kas norėjo, galėjo juos paimti. Buvo parengtas švediškas vaišių stalas. Ant jo buvo padėtos Janinos nuotraukos.

Buvo parašyta, kad jei kas nori aukoti, visos aukos bus skirtos Janinos Monkutės-Marks muziejui Kėdainiuose. Šis muziejus buvo svarbiausias Janinos tikslas. Jis kaip ir gyvavo, gyvuos toliau. Tuo pasirūpino Janina, tuo rūpinasi jos sūnūs. Kiek sugebėsim, toliau vykdysim jos filantropinį planą. Vasarį, kaip įprasta, Floridoje vyks visų jos sūnų susitikimas, nuvyksiu ir aš, aptarsime muziejaus ateities planus. Šį kartą toks pasitarimas jau vyks be Janinos.

Atminimo vakaras – ir jos namuose

Man dar bebūnant Amerikoje, gal keturis ar penkis kartus susirinkdavom vakarais su pusbroliais, jų šeimomis, mūsų būdavo ir apie 20 žmonių, kartais ir daugiau, ir vakarieniaudavom restorane, kas vakarą prisimindami Ją. O vieną vakarienę sugalvojom daryti Janinos namuose. Kaip ji norėdavo, kad susirinktų šeima. Ten visi suėjom, užsakėm maisto. Jos namuose yra labai didelis svečių kambarys. Visi jautė, kad ji dar su mumis, žiūrėjom senovines nuotraukas.

Aš dar nesusitaikiau su jos mirtimi. Dar mąstau: tetai reikės šitą išfaksuot, aną. Paskutinį kartą su ja telefonu kalbėjau spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. O faksu bendravome prieš dvi tris dienas prieš jai į ligoninę išvažiuojant. Dar vieną faksą į ligoninę jai nunešė paskaityti. Nusiuntėm Janinai elektroniniu būdu ir paskutinės šiais metais mūsų muziejaus parodos atidarymo nuotraukas. Visas visų laikraščių iškarpas, kur buvo rašoma apie mūsų muzeijų, jai nusiųsdavom. Ji viską žinojo.

Nespėjo išausti vulkanų

Janina nespėjo išausti paskutinio gobeleno, skirto savo jauniausiam anūkui šešerių metų Nelsonui, Paul sūnui. Vyresniajam anūkui dešimtmečiui Čarliui, kitam Paul sūnui, jau buvo išaudusi ir padovanojusi. O Nelsonas pats nupiešė piešinį – du kalnus ir išsiveržusius vulkanus. Janina spėjo kalnus nuausti ir dalį vulkanų, pritrūko apie dešimt centimetrų gobeleno. Čia buvo jos paskutinis darbas.

Darbai bus persiųsti į Lietuvą

Su savo pusbroliais sutarėm, kad visus Janinos tekstilės, grafikos darbus, dar tapybos darbų yra likę, persiųsim į mūsų muziejų. Taip pat ir jos namuose saugotus kitų menininkų darbus. Pas ją yra ir galybė meno knygų, jas taip pat persiųsim į Lietuvą.

Mūsų muziejaus dešimtmečiui, kurį žadame surengti kartu su Janinos laidotuvėmis birželį, bus pirmame aukšte surengta muziejui dovanotų darbų paroda, o viršuje darysim naujausių jos gobelenų parodą. Janina gyveno su viltim, kad visi jos darbai skirti Lietuvai.

Buvo antroji mama

Janina man buvo lyg antra mama. Mano mama, jos sesuo, mirė anksti, prieš 22 metus. Kai mano mama mirė, Janina parašė man laišką: ,,Aš būsiu tavo antroji mama”. Mes pasidarėm labai artimos, labai draugavom. Sunku susitaikyti su jos netektimi. Gal po Mišių bus lengviau. Iki Mišių dar prie muziejaus buvo laikoma pusiau nuleista muziejaus vėliava su gedulo ženklu.