Kauno Tarptautinių kaulinio porceliano simpoziumų paroda IDĖJA

Trapus, elegantiškas, įnoringas, subtilus ir tuo pačiu toks patvarus… Ilgaamžis, vertinamas ir branginamas dėl savo savito gelsvo baltumo, lengvumo ir nepaprastai malonaus pojūčio jį liečiant. Tariant šį žodį yra juntamas ypatingai pagarbus virpėjimas. Ši medžiaga gali būti lyginama su tauriųjų metalų savybėmis, juolab, jog žvelgiant iš istorinės distancijos ji išlaikė sėkmingą išbandymą keičiantis epochoms, papročiams, politinėms situacijoms. Porcelianas ir šiandien išlieka brangiausia ir labiausiai vertinama medžiaga.

Porceliano tradicija ilgus metus buvo puoselėjama Kauno “Jiesios” fabrike. Jame ir gimė porceliano simpoziumų idėja. Pirmasis seminaras buvo surengtas 1983 m., o 1991 m. “Jiesios” kūrybinėje bazėje surengti pirmieji kaulinio porceliano seminarai išaugo į kasmetinius tarptautinius kaulinio porceliano simpoziumus. Jų kuratorės - dvi ilgametės, nenuilstančios savo srities profesionalės, menininkės Aldona Keturakienė ir Irena Petravičienė. Joms darbas su šia išskirtine medžiaga tapo aistra, siekiant puoselėti, tęsti, gaivinti ir populiarinti kaulinio porceliano tradicijas. Kūrybiniuose simpoziumuose darbus kūrė menininkai iš Latvijos, Estijos, Čekijos, JAV, Italijos, Rusijos, Suomijos. Kasmetinių susitikimų metu menininkai dirba su kaulo porcelianu. Tai savita technologinė specifika kai kaulinas maišomas su sudegintų gyvulių kaulais, todėl išdegtas gaminys įgauna peršviečiamumo ir lengvą kreminį atspalvį. Kaulinis porcelianas - tarpinė grandis tarp kietojo ir minkštojo porceliano. Tai kaprizinga, bet tauri medžiaga, kurią reikia prisijaukinti, norint tobulai išpildyti techninius ir koncepcinius užmanymus.

Janinos Monkutės – Marks muziejuje - galerijoje pristatoma porceliano kolekcija atspindi trijų metų simpoziumų kūrybines tendencijas. Tai ne pilnos kolekcijos, o tam tikri fragmentai, atskleidžiantys analizuotų temų įvairovę. O jų būta labai skirtingų, nuo spontaniškų improvizacijų, neįprastai išnaudojančių medžiagos savybes, iki novatoriškų idėjinių ir technologinių sprendimų. Seminarų metu tendencingai formavosi laisvi ir drastiški išraiškos būdai, kiekvienas simpoziumas vyko su begaliniu entuziazmu ir noru kuo įvairiapusiškiau įsigilinti į šios trapios medžiagos paslaptis. 2003 - aisiais metais XIV simpoziumo „Idėja“ tema skambėjo „Baltas baltame“. Kaip sniegas, kuris aplinkoje paslepia žmogaus veiklos netobulumą, arba kaip tuščias baltas lapas, kuriame užrašomos netikėčiausios mintys. Keramikų interpretuojami motyvai apėmė platų temų spektrą. Vieni rinkosi abstrakčių elementų racionalią analizę, pasitelkiant formos ir šviesos žaismą. Kiti – linko labiau į konkretumą, norą aiškiai vizualiai suformuoti savo kūrinio idėjas.

Rokas Dovydėnas darbe „Kryžių kalnas“ pasineria į dvasingumo paieškas. Keramikė Dalia Laučkaitė – Jakimavičienė kūrinyje „Be pavadinimo“ naudojo rafinuotą, estetišką formų analizę. Irena Petravičienė „Spiečiuje“ iš smulkių peršviečiamų baltų bitelių dėliodama kompoziciją kartu interpretavo ir lietuvių mitologiją, kurdama aliuziją į deivės Austėjos kultą. Eglės Česonytės ir Remigijus Sederevičius kūriniuose gausu emocijų bei asmeninių potyrių fiksacijos. E. Česonytės „Porsche“ įmantrius pėdsakus paliekanti ir nuolat besisukanti svastika, kurios pavadinimas dvelkia standartizuotu, visuomenei įkaltu prabangos ženklu. Tuo tarpu R.Sederevičius valiūkiškai atskleidė intymius gyvenimo niuansus, dažno iš mūsų norą, sugebėti pažvelgti pro rakto skylutę, tikintis ypatingo, šokiruojančio reginio.

Po dviejų metų 2005 – aisiais metais organizuoto „Idėjos“ simpoziumo tema „Albinosai“buvo savotiškas, bet ne specialiai parinktas 2003 – ųjų metų temos tęstinumas. Tik šiuo atveju baltos spalvos sąvoka buvo gvildenama pasitelkus mokslinius terminus. Lotyniškai žodis albus – baltas. Žvelgiant į porcelianą jame tikrai natūraliai, tarsi genetiškai, visai ir nėra jokių kitų papildomų pigmentų. Juolab, jog ir interpretuoti šį terminą galima itin įvairiai. Alos Červonikovos „Baltas lietus“ tai gigantiški pusapvaliai lašai, aptakūs, bet tuo pačiu jie lengvučiai ir trapūs, tokie, kokie gali būti mūsų fantazijose. Geometrinės formos interpretacijos iškyla Riitos Talonpoikos (Suomija) darbe „Vėl ir vėl ir vėl...“, kuriame tarsi genetinė grandinė skrieja rutulių piramidė. Šalia aptakių geometrinės formos kūrinių autoriai taip pat paniro į kūno kalbos niuansus. Jekaterinos Sucharevos (Rusija) „Nuotaikose“ užfiksuota psichologinė rankų ir veido mimikų studija, puikiai perteikia vidinius pojūčius ir būsenas. Audrius Janušonis pasitelkęs skulptūrinės plastikos galimybes originaliai interpretavo temą „Zappa Kaunui“. Du vyriški siluetai, kurių draperijos kelia asociacijas su senovės Graikijos kostiumu, trapiai ir plastiškai žvelgia į žiūrovus. Išdidus žvilgsnis ir karališka laikysena pati šneka savaime. Kūno pojūčių fiksacija regima ir Dariaus Barčo bei Kristinos Ancutaitės „Pasisveikinime“. Kompozicija atveria asmeninius išgyvenimus, iškylančius iškadravus sąmones gelmes. Šypseną sukeliantis Eglės Česonytės „Reliktas“ kalba apie dar gerai prisimenamą praeitį ir pristato anaiptol ne buhalterinio darbo pobūdį, bet charakterizuoja laikotarpį, kasdienybės detales bei dar ir šiandien jų sukeliamas emocijas.

Šių metų XVI Jiesios fabrike įvykęs tarptautinis kaulinio porceliano seminaras „Idėja dekore“ buvo skirtas dekoro sąvokos interpretacijoms. Kiekvienas dalyvis rinkosi sau priimtinas plokštumas, kuriose ir eksperimentavo. Simpoziumas išsiskyrė kaloristika, tapybiniais niuansais, glazūrų spalvine gausa. Tema „Idėja dekore“ gimė žvelgiant į impresionistinę tapybą, kur spalvinės variacijos niekada neužgožia kūrinio semantinės prasmės. Būtent tokia slepiasi Aldonos Keturakienės „Meditacijose“. Ant griežto kūbo formos stalelio, papuošto rausva staltiese tik mėlyna, niekuo neišsiskirianti, lėkštė. Tačiau kūrinys intriguoja perdėm savo paprastumu, o pažvelgus į lėkštės dugną, ten išvysti riebučius, putlius, smagiai įsitaisiusius paršelius. Ironiška, bet teisinga ?

Daina Vanagaitė – Belžakienė kūrinyje „Pegaso meilė“ pristato lėkščių ir taurių rinkinį, kurio dekoras tai subtiliai ir žaismingai interpretuotas mitologinis siužetas. Keramikė Daina Daukšienė „Matisiukuose“ žaidžia nuogo kūno formomis, kompozicijas paįvairindama smulkiomis detalėmis: gėlėmis, dūdelėmis, žuvimis. Subtilumu išsiskiria Kristinos Ancutaitės ciklas „Marijos istorija“. Religinis ikonografinis siužetas švelniai apipinamas ažūriniu dekoru bei paskęsta religinėje paslaptyje.

Nuo simpoziumų pradžios apmąstyta ir interpretuota daug įvairių temų. Tačiau sąlytis su kauliniu porcelianu užburia ilgam. Kiekviena „Idėjos“ simpoziume praleista vasara neužmirštamai įstringa kūrėjų atmintin ir tiksliausiai atspindi dabartinę kaulinio porceliano situaciją.

Menotyrininkė Jurgita Rimkutė

Parodos dalyviai:

Riitta Talonpoika (Suomija), Jekaterina Suchareva (Rusija), Edita Rydhag (Švedija), Ala Červonikova (Lietuva/Prancūzija), Irena Petravičienė, Aldona Keturakienė, Rokas Dovydėnas, Eglė Ignatavičiūtė, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Eglė Česonytė, Remigijus Sederevičius, Kristina Ancutaitė, Darius Barčas, Daina Vanagaitė-Belžakienė, Daina Daukšienė, Audrius Janušonis