Trisdešimt metų namai gruodį virsdavo beprotybe. Vaikai lakstė, žaisliukai kabėjo ant kiekvienos šakos, dovanos kaupėsi po eglute, o aš nuolat bėgdavau – kepti, puošti, sukti, vynioti.
Pernai pirmą kartą buvome dviese. Vaikai – su savo šeimomis, anūkai – pas kitus senelius. Ir stovėjau priešais tuščią kampą, kur visada stovėdavo eglutė, galvodama: ar verta?
Atsakymas atėjo ne iš karto. Bet jis atėjo.
Puošti sau, ne kitiems
Pirmoji mintis buvo – kam ta eglutė, jei niekas nematys? Visą gyvenimą puošėme vaikams, svečiams, kaimynams. O dabar?
Bet paskui supratau klaidą. Kodėl negaliu puošti sau? Kodėl mano pačios džiaugsmas nėra pakankama priežastis?
Tai buvo lūžio taškas. Pirmą kartą dekoravau ne pagal tradicijas, ne pagal lūkesčius, ne pagal tai, ką „reikia”. Tiesiog pagal tai, kas man patinka.
Ir žinote – patiko labiau nei bet kada.
Mažiau darbo, daugiau malonumo
Anksčiau dekoravimas buvo darbas. Sunkus, varginantis, kartais skausmingas – lipti ant kėdžių, tempti dėžes, kabinti, kur nepasiekiu.
Dabar prioritetai pasikeitė. Jokių aukštų kopėčių, jokių sunkių dėžių, jokių akrobatikos triukų. Tik tai, ką galiu padaryti saugiai ir be streso.
Kalėdinės dekoracijos persikėlė žemyn. Stalo kompozicijos, palangės, žemos lentynos. Viskas pasiekiama, viskas paprasta. Ir, kaip pasirodė, viskas pakankama.
Senų žaisliukų vertė
Dėžėje radau žaisliukų, kuriuos kabino mano mama. Kai kuriems – per šešiasdešimt metų. Aptrupėję, nublukę, kai kur įskilę. Anksčiau juos slėpdavau už naujų, blizgančių.
Šiemet jie kabėjo garbingiausiose vietose.
Kiekvienas senas daiktas turi istoriją. Šitas burbulas – iš mano pirmųjų Kalėdų. Anas angelas – dovana iš sesers, kurios nebėra. Tas senelis – pirkinys iš mugės, į kurią ėjome su vyru dar jaunais.
Nauji žaisliukai gražūs. Seni – brangūs. Tai visai skirtingi dalykai.
Tradicijos, kurios išlieka
Kai kurie dalykai nepasikeitė.
Vis dar dedu advento vainiką ant stalo. Vis dar kabinu tą patį vainiką ant durų – jį nupirkome prieš dvidešimt metų, ir jis vis dar gražus. Vis dar statau senelio drožtą prakartėlę, nors figūrėlės jau aptrupėjusios.
Tradicijos suteikia struktūros. Jos jungia su praeitimi, su tais, kurių nebėra, su tuo, kas buvome. Namuose be vaikų tai dar svarbiau – ryšys su šeimos istorija neleidžia jaustis vienišai.
Naujos tradicijos
Bet atsirado ir naujų dalykų.
Pradėjau rinkti natūralias dekoracijas. Einu į parką, prirenkų kankorėžių, gražių šakelių, kartais randu nuostabiai susisukusį žievės gabalėlį. Namuose visa tai virsta kompozicijomis – nemoku paaiškinti kaip, bet jos man patinka labiau nei parduotuvės pirkiniai.
Pradėjau deginti žvakes kiekvieną vakarą. Ne šiaip uždegti ir pamiršti – o sėdėti, žiūrėti į liepsną, galvoti. Tai tapo meditacija, kurios nežinojau, kad man reikia.
Saugumas – ne gėda
Draugė pernai nukrito nuo kėdės kabindama girliandą. Lūžo riešas, praleido šventes gipse. Ir vis tiek sako – kitąmet vėl kabins pati.
Aš nusprendžiau kitaip. Paprašiau kaimyno sūnaus, kad pakabintų lemputes ant lango. Užtruko penkias minutes, atsisakė pinigų. O aš likau sveika ir be streso.
Priimti pagalbą nėra silpnumas. Tai išmintis. Turime teisę švęsti saugiai, be rizikos, be baimės. Jokia dekoracija neverta sveikatos.
Šviesa tamsiausiu metu
Po septyniasdešimties supranti – gruodžio tamsa veikia stipriau nei jaunystėje. Dienos trumpos, nuotaika krenta, energijos mažiau.
Kalėdinės lemputės nėra vien grožis. Jos – šviesos terapija. Šilta šviesa vakare pakelia nuotaiką, sukuria jaukumo jausmą, primena, kad tamsa laikina.
Šiemet turiu lemputių daugiau nei bet kada. Ne ant eglutės – tiesiog namuose. Ant palangės, aplink veidrodį, išilgai lentynos. Įjungiu sutemus ir jaučiuosi geriau. Tai paprasta, tai veikia.
Anūkų vizitai
Žinoma, vaikai ir anūkai atvažiuoja. Gal ne Kūčioms, gal ne Kalėdoms – bet atvažiuoja.
Ir tada namuose turi būti šventė. Jie turi pamatyti močiutės namus tokius, kokius prisimins visą gyvenimą. Su eglute, su žaisliukais, su ta ypatinga atmosfera, kurią sukuria tik senelių namai.
Puošiu ne sau vienai. Puošiu ir tiems trumpiems, brangiems vizitams. Kad anūkai turėtų ką prisiminti, kai manęs nebebus.
Paprastumo grožis
Jaunystėje norėjosi visko ir daug. Dabar suprantu – paprastumas yra prabanga.
Viena eglutė, ne per didelė. Kelios dėžutės žaisliukų, ne sandėlis. Stalo kompozicija iš to, kas po ranka. Žvakės. Šviesa. Ramybė.
Tai pakanka. Tai netgi daugiau nei pakanka – tai tobula.
Prisiminimai kaip dovana
Kiekvieną gruodį prisimenu. Kalėdas, kai vaikai dar tikėjo Seneliu. Kalėdas, kai mama dar buvo gyva. Kalėdas, kai buvome jauni ir galvojome, kad taip bus amžinai.
Dekoracijos sukelia prisiminimus. Ir tai skaudu, bet ir gražu. Leisti sau prisiminti, leisti sau pajusti – tai irgi švenčių dalis.
Kartais sėdžiu vakare, žiūriu į eglutę ir tiesiog galvoju. Apie tuos, kurie buvo. Apie tuos, kurie yra. Apie tai, kiek daug gražaus gyvenimas davė.
Šventės tęsiasi
Kai vaikai išaugo, Kalėdos nepasibaigia. Jos tiesiog pasikeičia.
Mažiau chaoso, daugiau ramybės. Mažiau bėgimo, daugiau apmąstymų. Mažiau triukšmo, daugiau tylos – bet tos geros tylos, kuri pripildyta prasmės.
Mes, senjorai, turime teisę į šventes. Ne mažesnes, ne kuklesnes – tiesiog kitokias. Pritaikytas mums, mūsų tempui, mūsų džiaugsmams.
Ir jei kas nors klausia, ar verta puošti, kai esi viena – atsakymas visada „taip”. Būtent tada labiausiai verta.
