Vieną vakarą po įtemptos darbo savaitės užsukau pas draugę į svečius ir pamačiau jos virtuvėje pradėtą drobę. Klausiu — nuo kada tapai? Ji nusijuokė ir atsakė, kad jau pusmetį, bet niekam nepasakoja. Tiesiog kartą per savaitę užsidaro kambaryje, įsijungia muziką ir tapo. Sako, kad tai vienintelis laikas, kai galva visiškai nutyla.
Tas pokalbis manęs neapleido kelias dienas. Ir kuo daugiau ėmiau klausinėti pažįstamų, tuo dažniau girdėjau panašias istorijas. Buhalterė, kuri vakarais piešia abstrakcijas. IT vadovas, kuris savaitgaliais užsidaro garaže su drobėmis. Mama trijų vaikų, kuri pradėjo tapyti, kai vyriausias išėjo į mokyklą.
Kodėl būtent dabar?
Psichologai jau nebe pirmus metus kalba apie meno terapijos naudą, bet pastaruosius porą metų kažkas pasikeitė. Suaugusieji ėmė ieškoti veiklos, kuri reikalautų rankų, ne tik akių ir pirštų ant ekrano. Kažko, kur rezultatas matomas iš karto, bet nebūtinai turi būti tobulas.
Tapyba šioje vietoje pasirodo kaip beveik idealus atsakymas. Ji neturi taisyklių, kurias privalai mokėti iš anksto. Neturi rezultato, kurį kažkas vertins balais. Ir, svarbiausia, ji vyksta tame pačiame ritme, kaip tavo kvėpavimas — lėtai, sluoksniais, su pertraukomis.
Viena terapeutė kartą paaiškino tai labai paprastai: kai žmogus dažo, jis fiziškai negali tuo pačiu metu sukti tų pačių minčių rato. Smegenys yra užimtos spalvos, struktūros, judesio sprendimu, ir tas vidinis nerimo balsas tiesiog priverstas nutilti.
Nuo ko pradeda tie, kurie niekada nepiešė
Įdomiausia, kad dauguma žmonių, atradusių tapybą būdami suaugę, anksčiau buvo įsitikinę, jog „nemoka piešti”. Ši frazė girdima taip dažnai, kad atrodo lyg diagnozė. Bet realybėje ji dažniausiai reiškia tik vieną — vaikystėje kažkas pasakė, kad piešinys nepavyko.
Pradėti šiandien yra kur kas paprasčiau, nei prieš dvidešimt metų. Užtenka kelių pagrindinių priemonių ir kambario kampelio. Daugelis pradedančiųjų renkasi akriliniai dažai, nes jie atleidžia klaidas — sluoksnis dengia sluoksnį, džiūsta greitai, valomi vandeniu, ir nereikia jokios specialios ventiliacijos. Tai dažai, kurie leidžia bandyti, klysti ir bandyti vėl, neatsiprašant nei savęs, nei aplinkinių.
Pora drobės gabalų, keli teptukai, paletė ar net senas lėkštės dugnas — to pakanka pirmiems mėnesiams. Kai kas pradeda nuo nedidelių 20 cm formato drobių, kad nebūtų baisu sugadinti. Kiti iš karto puola į didelius formatus, nes mažuose jaučiasi suvaržyti.
Tai, ko niekas nepasako apie kūrybinę veiklą
Vienas dalykas, kurį sutinka beveik visi pradedantys suaugusieji — pirmosios kelios sesijos būna keistos. Sėdi prieš baltą drobę ir nežinai, ką daryti. Galva sako, kad tai kvaila. Ranka dvejoja. Galiausiai uždeda pirmą dėmę, ir nuo tos akimirkos kažkas pasikeičia.
Po kelių mėnesių daugelis pastebi pokyčius, kurių nelaukė. Geresnis miegas. Mažesnis poreikis vakarais žiūrėti telefoną. Lengvesnis dėmesio sutelkimas darbe. Tai nestebina psichologų — kūrybinė veikla aktyvina tas pačias smegenų sritis, kurios dirba meditacijos metu, tik be būtinybės sėdėti tyloje.
Yra ir kita pusė. Tapyba kartais išryškina jausmus, kurių nesitikėjai. Žmonės pasakoja, kad netikėtai pravirko vidury sesijos. Arba atvirkščiai — pajuto tokį palengvėjimą, kad sunku paaiškinti. Tai normalu. Spalvos ir judesys yra tiesioginis kelias į emocijas, kurias žodžiais sunku pasiekti.
Erdvė, kurios reikia tik tau
Dar vienas aspektas, dėl kurio tapyba taip patraukia šių dienų suaugusiuosius — ji reikalauja erdvės. Ne fizinės kvadratūros, o psichologinės. Tu turi atsisėsti, atidėti telefoną, leisti sau kelias valandas, per kurias niekas tavęs nešauks ir nieko nereikalaus.
Tai retas dalykas šiuolaikiniame gyvenime. Daugelis žmonių paskutinį kartą tokią erdvę turėjo prieš dešimt ar penkiolika metų. Grįžimas prie jos per drobę ir teptuką tampa beveik politiniu aktu — tyliu pasakymu, kad mano laikas ir mano dėmesys priklauso man.
Ne talentas, o santykis
Vienas dalykas, kurį verta pasakyti garsiai — tapyba suaugus nėra apie talentą. Ji nėra apie tai, ar tavo darbai bus eksponuojami galerijoje, ar parduodami. Daugelis žmonių, kurie tai daro reguliariai, niekada niekam nerodo savo paveikslų. Jie sukrauti palėpėje, sandėliuke, po lova.
Ir tai nėra problema. Vertė atsiranda procese, ne rezultate. Tai, ką patiri tas dvi valandas, kol mišini spalvas ir žiūri, kaip jos elgiasi drobėje, yra pati dovana. Galutinis darbas — tik pėdsakas to, kas vyko.
Todėl, jei kada nors galvojai apie tai, bet sustabdei mintį žodžiais „aš nemoku” — galbūt verta pamėginti dar kartą. Ne dėl rezultato. Dėl to vakaro, kurio metu galva pagaliau nutils.
