Trejus metus ginčijomės. Kiekvieną rudenį ta pati tema: „Reikia keisti katilą.” Ir kiekvieną rudenį tas pats rezultatas – paliekame kaip yra, nes nesutariame.
Tomas skaičiavo centus. Aš skaičiavau nervus.
Šį pavasarį pagaliau radome kompromisą. Dalinuosi, nes žinau – ne vieni tokie esame.
Kaip atrodė mūsų rytas anksčiau
Žadintuvas 5:40. Tomas keliasi, lipa į rūsį, kurstosi katilą. Grįžta prasmirdęs dūmais. Vaikai miega, bet netrukus kels – ir namuose dar vos drungna.
Iki pusryčių radiatoriai sušyla. Bet vakare, grįžus iš darbo, vėl tas pats – namas atvėsęs, vėl reikia kurti, vėl laukti.
Savaitgaliais – malkų tvarkymas. Pusė šeštadienio dingsta kieme: sudėti, sukrauti, prinešti į rūsį. Tomas sakė, kad jam tai nesunku. Bet aš mačiau, kaip jis sekmadienio vakarą griūva į lovą be jėgų.
Du skirtingi požiūriai
Tomo logika buvo paprasta: malkos pigiausios. Jo tėvai taip šildė, jis taip šildė, veikia – kam keisti?
Mano logika kitokia. Tas „pigumas” kainavo mums šeimos laiką. Kiekvieną savaitgalį. Kiekvieną rytą. Ir dar tuos amžinus ginčus, kas šįkart pakurs, kai abu pavargę.
Skaičiavau kitaip: jei Tomas tas 8 valandas per savaitę skirtų savo verslui, uždirbtų daugiau nei „sutaupome” su malkomis. Bet vyrai kartais nemato akivaizdžių dalykų.
Kas privertė pajudėti
Pernai gruodį Tomas susirgo. Gripas, temperatūra 39. Gulėjo savaitę.
Aš kuriau tą katilą. Pirmą kartą gyvenime. Ryte, vakare. Su dviem vaikais ant rankų, su darbu iš namų, su viskuo.
Po tos savaitės pasakiau: „Arba keičiam sistemą, arba aš keičiu adresą.”
Gal perdėjau. Bet suveikė.
Kaip ieškojome sprendimo
Sėdome kartu ir surašėme, ko norime. Pirmą kartą ne ginčytis, o tiesiog sudėti viską ant popieriaus.
Tomas norėjo:
- Kuo mažesnių kuro išlaidų
- Nepriklausomybės nuo elektros tinklo
- Kad sistema veiktų bent 15 metų
Aš norėjau:
- Niekada daugiau nekurti katilo rankomis
- Grįžti į šiltus namus
- Savaitgalius skirti šeimai, ne kiemui
Kompromisą radome kategorijoje šildymo katilai su automatiniu kuro padavimu. Nei dujos (per brangios ir Tomas nepasitiki tiekėjais), nei šilumos siurblys (per brangu įrengti, per daug priklausoma nuo elektros).
Ką pasirinkome
Ilgai lyginome variantus. Galiausiai nusprendėme, kad mums tinka kokybiški granuliniai katilai šildymui – lenkų gamybos, su savaitiniu bunkeriu.
Instaliacija kainavo nemažai – beveik 7000 eurų su viskuo. Tomas savaitę vaikščiojo paniuręs. Bet sutiko.
Pirma žiema jau praeityje. Ir žinote ką?
Tomas dabar džiaugiasi labiau nei aš.
Kaip atrodo mūsų rytas dabar
Žadintuvas 6:30. Valanda vėliau nei anksčiau. Name jau šilta – katilas įsijungė automatiškai pagal laikmatį.
Tomas geria kavą, ne lipa į rūsį. Vaikai pusryčiauja šiltoje virtuvėje. Aš spėju pasiruošti į darbą be streso.
Sekmadienį einame į parką. Arba žiūrime filmą. Arba tiesiog gulime ant sofos ir nieko nedarome. Pirmą kartą per daugelį metų savaitgalis yra savaitgalis.
Skaičiai skeptikams
Tomas vis tiek vedė apskaitą. Per sezoną išleidome 1400 eurų granulėms – maždaug 300 eurų daugiau nei būtume išleidę malkoms.
Bet tuos 300 eurų dabar vertiname kitaip. Tai kaina už 400 valandų šeimos laiko. Mažiau nei euras už valandą.
Pats Tomas dabar sako: „Reikėjo seniai.”
O aš tik šypsausi.
